Vasario 22 d. Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje – daugiafunkciame centre vyko moksleivių forumas „Pilietiškumo pamokos: tarpukario Lietuvos asmenybės“. Renginys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai ir Lietuvos valstybės 100 – čio jubiliejui paminėti. Šių metų renginio tema – žymiausi tarpukario Lietuvos politikai. Pasirinktos penkios iškilios asmenybės: Antanas Smetona, Kazys Grinius, Aleksandras Stulginskis, broliai Jonas ir Petras Vileišiai. Kiekvienas iš jų paliko neįkainojamas pilietiškumo pamokas, tačiau ar tai išmoktos pamokos? Iškilių tarpukario asmenybių veiklos įamžinimas – pagrindinė problema, gvildenta forumo metu.

Tarpukario Lietuvoje vasario 16-osios aktas padėjo kertinį tašką Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymui. Lietuvos valstybės istoriją nulėmė tik nedidelė grupelė Lietuvos šviesuolių, kurie aukodami pinigus, žinias, asmeninį gyvenimą, kaip teigia L. Donskis, sukūrė stebuklą – atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę, nors jos vardas buvo kelis šimtmečius pradingęs iš pasaulio žemėlapio. Plenarinio posėdžio pranešimus skaitę Kauno Antano Smetonos gimnazijos, Kazio Griniaus progimnazijos, Aleksandro Stulginskio mokyklos – daugiafunkcio centro, Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos – daugiafunkcio centro mokiniai akcentavo, kad tarpukario Lietuvos politikai pirmiausiai buvo idealistai, besąlygiškai tikėję Lietuva, ją kūrę visomis išgalėmis ir neišsižadėję savo šalies jokiomis aplinkybėmis. Jų pilietiškumas žadino tautinę savimonę ir telkė visuomenę. Būtent susitelkimo, tautiškumo, patriotiškumo stoka pastebima šių dienų visuomenėje. Šios problemos aktualumą akcentavo forumo svečiai: Kauno miesto mero patarėja švietimo klausimais dr. Virginija Rupainienė, politikas, visuomenės veikėjas LSMU docentas dr. Raimundas Kaminskas.

Diskutuodami grupėse mokiniai naudojosi „problemų medžio“ metodu. Aptarę tarpukario Lietuvos politikų įamžinimą moksleiviai pripažino: šios asmenybės nesulaukia deramo dėmesio ir tai yra problema. Patriotiškumo ir pasididžiavimo savo šalimi stoka yra problema, o istoriškai svarbių asmenybių pamiršimas yra viena iš šios problemos išraiškų. Kokios šios problemos šaknys? Pirmiausiai akcentuota, kad šiuolaikiniai mokiniai, gyvenantys technologijų pasaulyje, įpratę vertinti informacijos svarbą pagal jos pateikimo patrauklumą. Nesvarbu yra tai, kas nesudomina, todėl tarpukario istorija nėra traktuojama kaip svarbi. Antra, minint Lietuvai svarbias datas akcentuojami ne tie dalykai: kai Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas tampa šventiniu koncertu, mokiniai nesusimąsto apie šios dienos, ją sukūrusių asmenybių, Lietuvos valstybės svarbą. Trečia, dvasiniai dalykai nėra akcentuojami šeimose, jiems nėra skiriamas deramas dėmesys mokykloje, todėl mokiniai linkę nesigilinti, mąstyti apie dabartį ir ateitį, orientuojasi į materialinius dalykus. Šios problemos pasekmės: tautinės savimonės ir pasididžiavimo savo Tėvyne stoka, patriotiškumo stygius, gero pavyzdžio netekimas ir polinkis vadovautis stereotipais nuvertinant tarpukario Lietuvos asmenybes. Kokią išeitį siūlo mokiniai? Pirmiausiai siūlyta prisiminti iškilias asmenybes ne tik renginių metu, bet nuolat apie jas kalbėti, akcentuojant ne faktus ir datas, bet vertybes, siekius, idėjas. Antra, skirti deramą vietą tarpukario Lietuvos asmenybėms šiuolaikinėje kultūroje: teatre, kine, muzikoje. Turi atsirasti kuo daugiau šiuolaikiškų, šiandieninio jaunimo suvokimą atliepiančių filmų apie tarpukario asmenybes ir politikus, animacinių filmų vaikams apie tą laikmetį, pavyzdžiui, „Lietuvos istorijos repas“. Trečia, prisiminti ir istorikams atlikti platesnes ir gilesnes studijas, surasti patrauklius formatus istorinės medžiagos pateikimui apie tai, ką geriausio ir reikšmingiausio valstybei sukūrė tarpukario Lietuvos asmenybės ir politikai. Šią istorinę medžiagą pateikti taip, kad kiekvienas mokinys suprastų: tai mūsų tautos, mūsų valstybingumo šaknys.

Ši diskusija mokiniams buvo svarbi ir aktuali. Pasibaigus renginiui mokiniai ir mokytojai pratęsė diskusijas neformalioje aplinkoje.