Kada Gerumo sodai Žemėj pražysta,

melo ir pykčio usnys nuvysta.

Taip teigia lituanistė Jūratė Voloskevičienė, š. m. vasario 21 d. Kauno pedagogų kvalifikacijos centre visuomenei pristačiusi pluoštelį savo kūrybos. Popietėje dalyvavo Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos kanklininkė Evelina Butienė, birbyninkas Justinas Buta ir „Ainių“ ansamblio vokalistas Rytis Jasilionis. Renginį vedė „Žiburio“ pagrindinės mokyklos mokytojas Algirdas Juzvikas.

Popietė prasidėjo a. a. Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“ (vokalistas Rytis Jasilionis). Įkandin jos nuskambėjo Jūratės Voloskevičienės skaitomas eilėraštis:

Motučių juostose įaustas

Geltonas saulės spindulys,

Plačių laukų sodrus žalumas,

Pralieto kraujo atmintis.

Trys spalvos vėliavoje plazda –

Viltis, Tėvynė ir Kova.

Trys žodžiai lūpose gyvena –

Vienybė, Laisvė, Lietuva.

Daug kartų kaustyta retežiais,

Bet niekada nepalaužta

Į dangų vėl trispalvę kelia

Laisva ir išdidi mana tauta.

Ši popietė – tai mūsų dovana Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui ir Tarptautinei gimtosios kalbos dienai, – informavo renginio vedėjas.

Nuolatiniam skubėjime dažnai paklystam,

dažnai pasimetam dienų tėkmėj,

net ir savęs jau kartais nepažįstam –

atverkim širdis – bus šilčiau visems.

Autorės skaitomus eiliuotus tekstus keitė miniatiūros arba sparnuoti posakiai, kada nors galbūt tapsiantys frazeologizmais. Klausytojus pasiekė bemaž 40 Jūratės Voloskevičienės sukurtų tekstų.

– Dievinu visa, kas lietuviška. Dėl to man toks savas romantiškasis idealizmas. Nors esu miesto vaikas, tačiau man labai artimi Žemės bei medžio įvaizdžiai, – pastebi Jūratė Voloskevičienė.

Dėl to jos kūrybos temos tokios įvairialypės – egzistencija ir bendravimas, miestas ir kaimas, gamta ir darbas, svajonės ir meilė… Tekstuose gausu metaforų, optimistinės paskatos kilti į aukštį, Tiesos ir Šviesos ieškojimo:

Nebūk žole, kurią gali numinti,

Nebūk gėle, kurią gali nuskinti,

Nebūk medžiu, kurį gali nulaužti,

O būk Paukščiu, kuris kyla į aukštį.

Tu būk Keliu, kuris veda į Tiesą,

Būk Takeliu, kuris veda į Šviesą,

Būk Aušrine naktį tylią ir vėsią,

Būk Žmogumi, kokiu būt sugebėsi.

                      ***

Kilkime  laiptais, vedančiais  į  Tiesą,
o Tiesoje  ieškokime  Šviesos.

– Žodis – mažiausias gramatinis kalbos vienetas, turintis reikšmę bei prasmę. Abstrakti žodžio reikšmė, tekste įgavusi prasmę, išsiplečia į gylį ir plotį, įgauna spalvų ir muzikinio skambėjimo. Žodis, kaip augalas, gali vešėti arba skursti, pražysti arba nuvysti, – kalbėjo renginio vedėjas Algirdas Juzvikas.

– Esu sovietų persekioto mokytojo Albino Andrulionio duktė. Mano vaikystė prabėgo tarp knygų, kurios neretai pakeisdavo negausius mergaitiškus žaislus. Pirmąjį eilėraštį, paskatinta savo pirmosios mokytojos Aldonos Munienės, parašiau, berods, 4 kasėje. Vėliau rašydavau į mokyklinius sienlaikraščius, tačiau tų kūrinėlių nesaugojau. Pradėjus pedagoginį darbą, pirmajai mokytojai dedikavau vieną savo eilėraščių. Lituanistės darbas paskatino kūrybinius bandymus, – pasakoja autorė.

Sukaupusi 42 metus pedagoginio darbo stažo, 28 metus Jūratė Voloskevičienė  atidavė buvusios Vaižganto vidurinės mokylos (dabar KTU Vaižganto progimnazija) mokiniams, vesdama juos lietuvių kalbos ir literatūros labirintais, mokydama pajusti žodžio prasmę ir jos atspalvius. Per žodį ji savo ugdytinius mokė tiesos ir gerumo:

Nusišypsok liūdinčiam, paguosk verkiantį, širdimi sušildyk šąlantį ir Tavo gyvenimo vaivorykštė įgaus naujų spalvų.

– Ypatingai  smagu  daryti  mažus, bet reikšmingus  darbus.  Labai  svarbu   patirti, jog esi  žmonėms reikalinga. Nuostabiai  gera  jausti,  kad  tavimi  tiki. Nepaprasta  žinoti,  jog  tavimi  pasitiki. – susirinkusiems sakė mokytoja Jūratė. – Už tai dėkoju žmonėms, išmokiusiems jaustis laiminga.

Programą paįvairino širdžiai mieli muzikiniai intarpai: S.Šimkaus „Kur bakūžė samanota“, A. Raudonikio „Kur balti keliai“, V. Mikalausko „Lopšinė gimtinei ir motinai“, lietuvių liaudies ir harmonizuotos melodijos.

Popietė baigėsi G. Abariaus daina „Dieve, laimink Lietuvą“ ir žvilgsniu į artėjančią Kovo 11-ąją:

Sibiro sniegynuose užgrūdinta,

širdžių gelmėje išnešiota,

į dangų aukštai iškilusi,

didvyrių krauju apšlakstyta,

bet tankų vikšrų nesutraiškyta,

Laisvės vėjo plazdenama

TRISPALVĖ vienija mus.

Ir vėl mes TRISPALVĘ kelsim

už 13 Sausio, už Baltijos kelią,

už mėlyną dangų be karo gaisrų,

už protėvių dvasią, už Vytauto žemę,

už meilę ir darną, už ryžtą be baimės,

už ateitį saugią mūsų namų.

Širdžių gelmėje subrendusi,

karžygių dvasios užgrūdinta,

KOVO 11 gimusi

LAISVĖ tevienija mus !!!

Klausytojai – buvę bendramoksliai, bendradarbiai, kolegos profsąjungiečiai, auklėtiniai dėkojo Jūratei Voloskevičienei už kūrybinį nuoširdumą, nuolatinį optimizmą, gėrio ir gerumo paieškas.

Alvydas Bakutis, Kauno pedagogų kvalifikacijos centro metodininkas.