Per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš saulei tekant ji turinti gydomųjų galių. Rasa naktį buvo surenkama po pievas braukant drobulę, ji naudota gydymui, ja (ypač nubraukta nuo rugių) buvo prausiamas veidas tikint, kad jis tapsiąs skaistesnis. Šventės išvakarėse arba ankstų jos rytą buvo einama į upes, ežerus maudytis ar praustis tikintis pasveikti, sustiprinti sveikatą, apsisaugoti nuo ligų. Šventės svarbiausi simboliai – Saulė (jai dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo) ir ugnis (švenčiama lauke, prie laužo). Laužas dažniausia kuriamas apylinkės aukščiausioje vietoje. Deginta ir ant ilgų karčių pamautas senų ratų stebules, dervos pripiltas statinaites. Manyta, kad kuo toliau ugnis apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius. Laužą įžiebdavo titnagu įskelta ugnimi; ji laikyta nepaprasta, galinčia apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Į laužą mesdavo išrautų piktžolių tikėdami jas sunyksiant. Jaunimas prie laužų dainavo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Tikėta, jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukiančios vestuvės. Priešaušriu šventa laužo ugnis, lydima dainų ir laigymų, iškilmingai buvo nešama į namus užgesusiems namų židiniams vėl įkurti. Šventos ugnies būtinai nešėsi jaunavedžiai, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir laimingas. Ritualinės ugnies pelenais pabarstydavo dirvas, į jas prikaišiodavo nuodėgulių, apsaugančių derlių nuo kenkėjų. Šią naktį buvo maudomasi upėse, prieš saulėtekį, išsirengus nuogai, voliojamasi rasoje. Tikėta, kad tai suteiks sveikatos, jėgų, nekils votys, neatsiras išbėrimų, veidas bus skaistus. Vidurnaktį ieškota pražystančio paparčio žiedo – Perkūno ugnies. Tikėta, kad jį radęs taps visažiniu. Daugybės šių Joninių papročių dar buvo laikomasi iki 20 a. vidurio. Nuo 20 a. šešto dešimtmečio Joninių papročiai kito – jų išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolo šakelių, iš kurių moterys pindavo girliandas ir jomis puošdavo varduvininko (Jono, Jonės, Janinos) namų durų staktą ar sodybos kiemo vartus. Į vainikus kartais buvo įpinama bijūnų, jazminų ar kitų darželio gėlių. Kai kur prie vainiko ar durų rankenos kabinta varduvininkui dovanėlė. Pasveikinti stengtasi vardadienio išvakarėse, paslapčia (naktį), bet varduvininkas, iš netyčių užtikęs sveikintojus, tradiciškai vaišindavo alumi, sūriu, pyragu. 20 a. septintame–aštuntame dešimtmečiais imta rengti Joninių šventes Rambyne, Kernavėje ir kitose vietose, į kurias važiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų; vyksta koncertai, žaidimai, gegužinės, ieškoma paparčio žiedo.