Spalio 16–20 d. VšĮ ,,Actio Catholica Patria” Savanorių centro koordinatorė Betina Gaertner dalyvavo Augsburge vykusioje 25-ojoje pasaulinėje savanorystės konferencijoje. Tarptautinės savanorystės pastangų asociacijos (IAVE) organizuojamas renginys sukvietė net 726 atstovus iš 78 pasaulio šalių dalintis patirtimi ir diskutuoti savanorystės formų įvairovės klausimais.

Valstybės vaidmuo

Konferencijoje didelis dėmesys buvo skiriamas valstybės įsitraukimui į savanoriškos veiklos organizavimą. Kadangi šalyse, kuriose yra pažeidžiamos žmogaus teisės, savanorystė išlieka sritimi, paliekama paties piliečio iniciatyvoms ir pilietiškumo raiškai, buvo išsakytas palaikymas kuo mažesniam valdžios struktūrų kišimuisi. Vis dėlto, šią sferą visiškai atskyrus nuo vyriausybinio lygmens, savanoriška veikla netektų didelės dalies finansavimo, taip pat jos vykdymui itin svarbi tam tikra įstatyminė bazė – aiškus apibrėžimas, kokio amžiaus asmenys jau gali savanoriauti, kurios institucijos ar organizacijos yra atsakingos už savanorystės vykdymą. Buvo pateiktas Panamos pavyzdys – šioje valstybėje savanorystės projektus kuruoja vyriausybės ministerijos. Panamos Respublikos socialinės plėtros ministrė Michelle Muschett pasakojo, kad šiuo metu su IAVE vyriausybės atstovai tariasi dėl nuolatinės savanorystės sistemos, kad besikeičiant valdžiai neišnyktų ir įtvirtintos struktūros, kaip neretai įvyksta.

B. Gaertner pastebėjo, kad kai kuriose šalyse apie savanorystės svarbą kalbama jau universitetuose. Pavyzdžiui, Tailande visi Sirindhorn‘o regiono Tarptautinio technologijų instituto pirmo kurso studentai studijuoją pilietiškumo raišką. Šio studijų dalyko metu studentai privalomai savanoriauja pasirinktoje organizacijoje. ,,Suprantama, tada kyla klausimas, ar savanorystė gali būti privaloma – atkreipė dėmesį ji – Tačiau šio instituto atstovas dr. Charlie Charoenlarpnopparut labai didžiuojasi ir džiaugasi pasiektais rezultatais, mat susipažinę su organizacijomis studentai dažniausiai jose pasilieka ilgalaikei savanorystei. Svarbu, kad konferencijoje būta nemažai kritiško žvilgsnio ir diskusijų, visi dalyviai kėlė klausimus, kvestionavo kitų šalių patirtį.“

Projektai – tik Vakarams

Nebuvo pamiršta ir vietinės savanorystės svarba. Pastebėta, kad humanitarinė pagalba karą išgyvenančią Siriją ir kitus karštus taškus gali pasiekti tik vietinių žmonių įsitraukimo dėka. Savanoriai iš kitų pasaulio šalių niekada neturės tiek ryšių, nemokės vietinės kalbos, tad jų pastangos kai kuriais atvejais gali būti visiškai nevaisingos. Vis dėlto, Togo nacionalinės savanorystės agentūros atstovas Omar Agbangba atkreipė dėmesį, kad savanorystė skurdesniuose regionuose dažnai pasireiškia vienpusiškai – į tokias šalis savanoriai tik siunčiami, tačiau nepagalvojama apie tos valstybės jaunus žmones, kuriems savanorystė užsienyje galėtų tapti puikiai proga išmokti naujų dalykų, patobulinti savo kalbos ar kitas žinias, įgyti naudingų įgūdžių. Deja, šiandien egzistuoja tik pavienės iniciatyvos, kurios skiria finansavimą ir priima savanorius iš Afrikos ar Lotynų Amerikos šalių, tačiau dauguma projektų skirti Vakarų valstybėms.

Pasaulinėje konferencijoje aptarta ir geroji korporatyvinės savanorystės praktika. Pavyzdžiui, farmacijos milžinė ,,Merck Sharp & Dohme“ savo darbuotojams skiria net 40 dienų per metus savanorystei – šios dienos yra apmokamos, o savanoriškos veiklos vietas įmonės darbuotojai gali pasirinkti patys. Tuo tarpu Vokietijos automobilių gamintoja ,,Audi“ didžiausią dėmesį skiria būtent vietinei savanorystei. Jos darbuotojai savanoriauja lokaliame regione, o savanorystės kaštus apmoka bendrovė – ji taip pat finansiškai remia ir savanorystės vietą. Taip suteikiama nauda visoms pusėms – darbuotojai įgauna naujų kompetencijų ir žinių, turi progą išbandyti save kitame kontekste, susipažinti su naujais žmonėmis. Toks pavaldinių tobulėjimas svarbus ir pačiai įmonei. Konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į vis labiau populiarėjančią įgūdžiais paremtą savanorystę (angl. Skill based volunteering). Ši savanoriškos veiklos forma yra vystoma, kada tam tikros srities specialistas – inžinierius, programuotojas ar komunikacijos žinovas savo gebėjimus pritaiko ir savanorystės vietoje.

Trūksta sistemos

Konferencijos metu B. Gaertner taip pat turėjo progos pasikalbėti su Europos savanorių centro vadove Gabriella Civico. Centro direktorė buvo nustebinta, kad renginyje dalyvauja Lietuvos astovai, kadangi mūsų šalyje, vienintelėje Europoje, nėra aiškios savanoriškos veiklos struktūros. ,,Iš tikrųjų, neturime vienos sistemos, nėra aišku, kur reikėtų kreiptis, kieno paklausti rūpimų klausimų – apgailestavo B. Gaertner – Daug kas kreipiasi į ,,A. C. Patria“, tačiau mūsų pagrindinė tikslo grupė yra jaunimas, neturime atsakymų visos Lietuvos kontekste.“ Pasak Savanorių centro koordinatorės, tokius klausimus turėtų spręsti nacionalinis savanorių centras, kuris atstovautų lokalius savanorių centrus – deja, šalyje tokio nėra. Koordinatorė atkreipė dėmesį ir į tai, kad savanorystė Lietuvoje yra paremta vien projektais – šiems pasibaigus, dingsta ir finansavimas. Dėl šios priežasties savanorius priimančioms organizacijoms iškyla sunkumų išlaikyti tolygią struktūrą, o savanoriams – savanoriškai veiklai skirti pakankamai laiko. Tuo tarpu užsienio šalyse dažnu atveju suteikiama galimybė savanorystei skirti visą savo dėmesį, kadangi asmens patiriamos išlaidos yra apmokamos valstybės, o kartais ir priimančiųjų organizacijų.

B. Gaertner pabrėžia, kad Lietuvoje jau seniai esti būtinybė susėsti pokalbio visiems, dirbantiems savanorystės srityje, ir išsiaiškinti, ko reikia, kad šalyje savanoriška veikla būtų pripažįstama ir vertinama. ,,Liūdna, kad Lietuvoje savanoriška veikla daugiausiai orientuota į jaunimą – apgailestavo ji – Tačiau juk savanoriauti gali bet kokio amžiaus piliečiai. Pavyzdžiui, pensinio amžiaus žmonės yra tikra jėga – jie turi daug laisvo laiko, nori bendrauti, būti reikalingi, skirti savo dėmesį prasmingai veiklai. Vis dėlto, priimant jauną savanorį yra vienaip, o su vyresniais savanoriais kitaip, todėl organizacijos turi pasiruošti, apgalvoti, kuo jie galėtų būti naudingi. Paieškos procesas, kada organizacija ieško tinkamo savanorio, o savanoris – organizacijos, taip pat itin svarbus. Tai turėtų būti viską apjungiančio nacionalinio savanorių centro užduotis.“, – situaciją nusakė ji. Nors savanorystės projektai daugiausia vystomi didžiuosiuose šalies miestuose, pasak koordinatorės, ypatingas savanoriškos veiklos poreikis egzistuoja būtent kaimuose ir miesteliuose. Šių vietovių gyventojai neretai susiduria su atskirtimi, neturi tiek daug laisvalaikio leidimo galimybių, tad savo laiką mielai leistų skleisdami gėrį, tuo pačiu sukurdami ir bendruomenišką aplinką.

Kita pasaulinė savanorystės konferencija vyks 2020 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pasak B. Gaertner, įdomu tai, kad kiekvienoje pasaulio šalyje egzistuoja kitokia savanorystės struktūra, dėl to negalima tiesiog aklai kopijuoti kitų šalių praktikos – ji čia gali visiškai netikti. Vis dėlto, visame pasaulyje pripažįstama, kad savanorystė yra svarbus darnaus vystymosi įrankis, be kurio nepavyks pasiekti globalių tvarios plėtros tikslų.