Dalinamės projekto „Bendravimas kuria stebuklus” veiklos „Keliaukime ir pažinkime Romainius kartu” surinkta ir susisteminta medžiaga, kurią paruošė Audronė Timofejevienė. Dėkojame jai už atliktą darbą.

Projektą vykdo „Bendruomenė Naujieji Romainiai”, finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Romainiai

Čia, ant aukštų Nemuno, Nevėžio krantų, tarp ąžuolynų, pušynų baltai gyvena mažiausiai jau 6000 metų. Nemuno pakrantėse tarp Veršvų ir Marvelės yra seniausia Kauno gyvenvietė Romainiai, todėl ji neveltui susilaukia daug dėmesio iš istorikų bei archeologų. Čia reiktų paminėti Klaipėdos profesorių Vykintą Vaitkevičių, kuris yra žygeivis, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. Jo knygas ir mokslinius darbus sunku suskaičiuoti.

Pasak istorikų Romainių, Ramovės vardai gyvenvietėms taip pat yra vieninteliai Lietuvoje, nurodantys čia buvusias svarbiausias lietuvių tikybos šventoves, šventuosius gojus ir ąžuolynus, kurių likučiai liko tarp Romainių ligoninės ir Medekšinės gatvės. Nuo I a. buvę plokštiniai-griautiniai kapai VIII-XII a. čia tapo plokštiniais ir degintiniais kapais. Ši tradicija būdinga Romainių, Ramovės (Seredžiaus seniūnija) gyvenviečių ir Romainiuose, ant kalno buvo šventasis lietuvių gojus, o ant Veršvų piliakalnio – kapinynas.Ramintos girios (Mažoji Lietuva) kultūrai, maždaug 150 km. gyvavusiais panemuniais.

Taip pat kiekvienas romainiškis turėtų įsiminti Jolantos Kriūnienės vardą, kuri tris metus praleido rinkdama medžiagą Lietuvos archyvuose apie Romainių dvarus. Susitikimai su vietos gyventojais, senoliais padėjo gimti jos knygai ,,Romainių dvareliai-išlikęs ir išnykęs’”, (Kaunas, ,,Verba Vera”, 2016).

Romainiai visada buvo didžių istorinių įvykių sūkuryje.

Dar apie 1295 m. Aukštaičius valdant Vyteniui, Ragainės kontūras Liudvikas iš Libencelės buvo laimėję mūšį prieš lietuvius ir sudegino šventu laikomą Romainių kaimą.

1335 m. Kryžiuočių ordinas susitaikė su Lenkija ir metė visas pajėgas prieš Lietuvą.

1336 m. Romainių saloje, kur seniau Neris įtekėjo į Nemuną, pastatė Marienburgo pilį.

Kryžiuočiams sunaikinus senąją Kauno pilį, apie 1364 m. LDK Didysis Kunigaikštis Kęstutis Veršvų saloje pastatė pilį Vyrgalę, kurią magistro Vinricho von Kniprodės vadovautas ordinas 1368 m. pajėgė sugriauti ir kitąmet toje vietoje pastatė Gotesverderio pilį.

Daugiau kaip 100 metų prie Romainių vyko Lietuvos kariuomenės ir Ordino krūvini mūšiai.

Apie 1370 m. (ir 1655 m.) jie vėl sudeginti ir nuniokoti. 1384 – 1402 m. sudaryti slapti kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai (vegeberichtai), kurių bent dešimtadalis (10 iš 100) ėjo pro Romainius (Romainen),į jų svarbią pilį Marienburgą. Septyniasdešimtasis kryžiuočių kelias ėjo nuo Romainių į senąsias Lietuvos sostines Trakus ir Vilnių, pabrėždamas Romainių svarbą.

Aukštųjų Kaniūkų kapinaitės

Apie senąsias Romainių kapinaites nedaug teišliko žinių. Romainių senbuvių atsiminimuose, pradžioje tai buvo senos bajorų Nartauskų, buvusio dvaro Liucijanavoje savininkų (Vijūkai) šeimos kapinės. Ir šiandien čia tebėra ir senųjų, ir neseniai atgulusių (duktė, vaikaitė, provaikaičiai) šios giminės narių kapai.

Vėliau šios kapinaitės tapo atviros ir kitiems Romainių gyventojams.

2014 metų surašymo duomenimis šiose kapinaitėse amžiną poilsį rado apie apie 40 romainiškių. Yra ir nebeįskaitomų antkapių bei nežinomų kapaviečių.

Asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“ įkurta, siekiant plėtoti protėvių atminimo ir pagerbimo tradicijas Lietuvoje bei skatinti domėjimąsi asmens kilmės ištakomis, žinių apie savo protėvius kaupimo kultūrą, skatinti etninių ir genealoginių šaknų ieškojimą. Pagrindinis draugijos tikslas yra sukurti Atminimo Knygą – visuotinai internete prieinamą duomenų banką apie Lietuvoje palaidotus įvairių tautybių žmones. Siekiant atkurti ir išsaugoti informaciją apie Lietuvoje palaidotus asmenis, Draugija kuria ir kaupia skaitmeninius kapinių žemėlapius bei nuotraukas, kurios kaip kultūrinis paveldas turės ilgesnę išliekamąją vertę ateities kartoms.

Pirmąjį kapinių inventorizavimo projektą draugija atliko 2011 m. pirmojoje istorinėje Lietuvos sostinėje – Kernavėje. 2013 m. Draugija kartu su VU studentų istorikų korporacija „Tilia” ir Kėdainių krašto istorijos muziejumi atliko 1863 m. sukilimo dalyvių žūties ir palaidojimo vietų registravimo projektą.

Aukštutinių Kaniūkų kapinės įtrauktos į 112 Lietuvos kapinių skaitmeninę duomenų bazę, turinčią 64469 įrašus apie mirusiuosius.

Beveik pačiame centre stovi kukli koplytėlė. Senieji romainiškiai atmena iš savo tėvų girdėtą jaudinančią šios koplytėlės istoriją. Ją, esą, po vieną plytą sumūrijęs dvaro kumetis, sielvartaudamas dėl savo jaunos žmonos mirties. Ar tai buvo iš tiesų – vargu ar šiandien kas bežino, tačiau galime tai priimti kaip paminklą meilei ir ištikimybei.

http://www.atminimoknyga.lt

Kapinės be kryžių. Laisvamaniai.

Važiuojant Raudondvario plentu link Raudondvario, pravažiavus nusukimą į Aukštutinių Kaniūkų gatvę, ne vienam kyla klausimas – iš kur čia tokie didžiuliai betoniniai stulpai šalia gatvės.

Jei turėsite drąsos prasibrauti pro krūmynus, užlipti ant kalvelės ir dar kiek paėjėti, rasite kelis kapelius. Be kryžių. Ir žmonės čia buvo laidoti be kunigo. Ne todėl, kad jų būtų neįsileidę į bažnyčią ar nesutikę laidoti katalikiškose kapinėse. Tai buvo jų pasirinkimas, nes jie save laikė laisvamaniais ir savo pasaulėžiūrą grindė mokslu.

Keistokai tarpukariu turėjo skambėti ši idėja, kai dvasininkai buvo įtakingi ir skaitlingi, kai net civilinės santuokos ir ištuokos nebuvo .

Manoma, kad laisvamanybės idėją iš JAV atvežė Jonas Šliūpas, laidojimo ceremonijoje sakęs: „Kapai laisvi nuo visokių burtų ir prietarų taip pat turi būti lygiai gerbiami. Lietuvos žemė yra visų vienoda motina ir jos prieglobstyje visiems mirusiems turi būti ramus poilsis.“

Šios, Žemutiniuose Kaniūkuose buvusios kapinės, veikė 1937 – 1940 metais. Ne vienas Lietuvos miestas jau turėjo laisvamanių kapines dar prieš tokias įrengiant Kaune. Laisvamanių etinės kultūros draugija, gavusi savivaldybės leidimą, nupirko žemės sklypelį iš ūkininko. Kai šiose kapinėse panoro būti palaidotas Kauno ligoninėje miręs iš Joniškio kilęs laisvamanis, jo kūną lydėjo apie 500 miestiečių!

https://www.facebook.com/profile.php?id=100078721872713

X fortas

Fortas pradėtas statyti tvirtovės IV gynybiniame skyriuje prie Romainių palivarko. Buvo naudotasi 1909 m. tipiniu prof. Konstantino Veličkos projektu, patvirtintu 1913 m. balandžio 10 d. tvirtovės plėtros plane. Planuota panaudoti masyvias monolitinio betono ir gelžbetonio konstrukcijas, atsisakant puošybos elementų, įprastų mūriniuose fortuose. Fortas turėjo atlaikyti naujos kartos galingų artilerijos sviedinių atakas.

IV skyriaus gynybinėje sistemoje šiam fortui teko vienas iš pagrindinių vaidmenų. Jis aktyviai dalyvavo kare, vokiečiams pridarydamas tam tikrų nuostolių. Vykstant mūšiams dėl Kauno tvirtovės, forto komendanto įsakymu jį 1915 m. rugpjūčio mėn. susprogdino atsitraukiantys gynėjai.

Fortas keturkampės formos plano, per sprogdinimą suardyto. Suformuotą kalvą juosia gynybinis griovys, kuris neužbaigtas kasti, apsemtas ir užpelkėjęs. Betoninis forto statinys stačiakampio plano, 1 aukšto, sprogdintas per Pirmąjį pasaulinį karą. Šiuo metu galima atsekti 5 patalpas.

Priekinėje dalyje keletas patalpų su 1-2 įėjimais, už jų skliautinė ilga patalpa, primenanti tunelį. Viršutinė forto dalis turi pakopinę aikštelę su skirta šaudymui betonine priedanga.

2020 metais X fortas įtrauktas į LR kultūros paveldo registrą. Ta, ką mes matom dabar forto likučiai, skausmingos mūsų krašto praeities liudininkai.

Vakselio dvarvietė

Romainių ąžuolyne, tiesiai prieš Krivių gatvės 20 namą, matyti šimtamečių ąžuolų apsuptas kauburys. Baltauogių meškyčių brūzgynai (kitados gyvatvorė) rodo šią vietą buvus dvarviete. Senieji Romainių gyventojai prisiminė, kad dar praėjusio amžiaus penktame dešimtmetyje čia tebebuvo išlikę griuvėsiai. Šis, nūnai nebeišlikęs, Romainių dvaras minimas jau 1673 m. (Jolanta Kriūnienė. Romainių dvareliai – išlikęs ir išnykęs. Kaunas, 2016, p. 60). Dvaras stovėjo prie pat skardžio, kuris tuomet nebuvo apžėlęs, todėl atsiverdavo Nemuno slėnio panorama, Raudondvario pilis ir bažnyčios bokštai.

Amžių bėgyje dvaro savininkai ne kartą keitėsi. Jį valdė Medekšų giminė, kurio atstovai ėjo atsakingas pareigas Kauno miesto valdžios aparate, Lvovai (paskutinius savo gyvenimo metus Romainių dvare praleido žymus rusų kompozitorius Aleksejus Fiodorovičius Lvovas), Vakseliai. Paskutiniuoju šio dvaro savininku tapo grafas Benediktas Jonas Tiškevičius. Jis bandė išlaikyti Romainių žemę, tačiau 1920-1927 ji buvo suskaldyta į 28 sklypus kariškiams, mažažemiams ir bežemiams aprūpinti.

Atlaikęs visus karus, Romainių dvaro pastatas buvo sunaikintas 1925 m. Žemės reformos komisijos sprendimu parduotas iš varžytinių, nugriautas, medinės dalys išvežtos, likę mūrinės sugriuvo ir dabar, beveik po šimto metų, liko užklotos dirvožemio sluoksniu. Šiek tiek nužėrus žemių sluoksnį pasirodo aptrupėjusios seno degimo plytos, baltų koklių ir stiklo šukės. Nuokalnėn vingiuoja akmenimis grįstas kelias, menantis užmirštą Vakselio dvaro praeitį.

Senasis Romainių dvaras

Pirmasis dvaro savininkas, minimas istoriniuose šaltiniuose, Bogdanovičius 1548 metais pardavė Romainius Janui Hanskopui, kuris dovanojo Romainius savo sūnui Žibultui. 1626 metais jau kitas savininkas Petras Korsakas dalį Romainių pardavė savo broliui Janui Korsakui.1640 metais dvaras buvo parduotas Juozapui Siručiui, kilusiam iš garsios LDK giminės. Siručiai valdė Romainius beveik 150 metų iki 1774 metų. Nuo XIX a. vidurio Romainių dvarą valdė trys Tiškevičių kartos. 1919 metais dvaras iš grafo Benedikto Jono Tiškevičiaus buvo nusavintas. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo apdegęs ir apgriuvęs. Be langų, stogo, antro aukšto lubų. Generolas Jonas Galvydis-Bykovskis nusipirko mūrinį dvaro pastatą ir mišką augantį sklype už 3769 litus išsimokėtinai per tris metus iki 1923 metų. Medinis dvaro pastatas atiteko pradinei mokyklai. Generolas išpuoselėjo dvarą. Jį puošė stiklinis balkonas įrengtas ant baltų kolonų. Kambariuose spindėjo baltų koklių krosnys. Į dvarą vedė kaštonų alėja, dvaro teritorijoje buvo trys tvenkiniai ir Plytupio upelis, pavadintas dėl raudonų plytų plytinės. Bet atėjus 1940 metams, dvaras buvo sovietų nacionalizuotas. Generolas, bijodamas represijų, sunaikino dvaro archyvą, todėl neliko jokių dvaro prabangą ir grožį atskleidžiančių fotografijų. 1943 mirė ir pats generolas po suėmimo ir įkalinimo pasiligojęs. Jo ir žmonos kapavietė yra Raudondvario kapinėse.

Per karą dvarą niokojo vokiečiai, tuštino vyno rūsius, o po karo ten atsikėlė pirmieji naujakuriai. 1954 metais kolūkio ,,Pergalė’’ pirmininkas K. Palaima pasirūpino, kad dvaro stogas būtu pakeistas, tiesa, gontus pakeitė šiferis. Ten įsikūrė kultūros namai, biblioteka. Buvusiame kumetyne ėmė veikti pradinė mokykla, bet jos ten jau nebėra. Gyvenimas tesėsi, tik jau be ponų ir jų didybės. Toks ir stovi Romainių dvaras, senųjų romainiškių ,,baltuoju’’ arba ,,palociumi’ vadinamas, apgaubtas legendų ir šiurpių istorijų apie nuplaktus baudžiaunininkus, aukso apyrankę rastą rūsiuose ir užmūrytą šulinį vedantį iki pat IX Forto.

Dar 2015 metas, kryžkelėje prie kelio vedančio į Romainių dvarą, stovėjo granito kryžius, kuris pergyveno sovietinius laikus, pasislėpęs už piktžolių ir krūmokšnių, tačiau tapo nereikalingu trukdžiu nepriklausomos Lietuvos metais. Jis užleido vietą naujam prekybos centrui. Didžiulis ąžuolinis kryžius šalia dvaro taip pat pasidavė laikui.

Informaciją apie Romainių dvarus surinkta pagal Jolantos Kriūnienės knygą ,,Romainių dvareliai-išlikęs ir išnykęs. Kaunas: Verba Vera”, 2016

Bendruomenė „Naujieji Romainiai” Taryba