Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą.
Vydūnas
Joninės, Rasos šventė ar kitaip?
Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Dabartinės šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė (dažnai vadinama daugiskaita – Rasos). Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena.
Dabar oficialus šventės pavadinimas – Rasõs ir Jonìnių diena (žr. švenčių dienų pavadinimus Darbo kodekse, Žin., 2002, Nr. 64-2569; 2003, Nr. 70-3167). Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne teikiama ir Rasõs šventė (Rasõs šveñtė kaip atėjo, šieną pjauti jau reikėjo), ir Jonìnės – kaip Jono šventė, Jono dienos paminėjimas.
Rasos šventė dar vadinta Kupolėmis, Vainikų švente. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąją šventę pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkamos žmonėms gydyti. Tas rinkimas vadintas kupoliavimu. Kupõle (kupõliu) vadinta gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko (sukrikščionintose apeigose vietoj karčių kupolių žolynais puošiami kryžiai). Puokštėje turėjo būti trejos devynerios žolynų, augančių trijose skirtingose vietose: paupio pievoje, saulėtoje įkalnėje, tamsioje paunksmėje. Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad kupõlė (arba kūpõlė, t. y. ū ilgoji) – tai ramunėlės ir jonažolės, kūpõlis – bervidinių šeimos augalų genties augalas, o štai kupõlis (kai u trumpoji) – ir augalas, pvz., Einam prieš Joną kupõlių rinkt, ir pasilinksminimas, pvz., Ot buvo kupõlis, tai kupõlis – net žemė drebėjo. Žodžio kupoliauti reikšmės – ir augalus rinkti, ir linksmintis, pvz., apie Jonines su dainomis rinkti gėles, žoles (ppr. vaistams); linksmintis per Jonines. Kūpėti viena reikšmių (be smarkiai virti; bėgti per kraštus, kilti, rūgti ir kt.) – gerai augti, vešėti, virsti iš dirvos, pvz., Kai užderėjo vasarojus, tai net iš dirvos kū̃pa.
(Gražu būtų atgaivinti bent keletą šių žodžių, pvz., puodas ne išbėgo, o iškūpėjo pasakyti.)
Sakoma, kad Joninės – rugių plaukėsimo, žydėjimo laikas, nuo seno vadintas rasojimu. Taigi, rasoti – ne tik rasai kristi, bet ir žydėti, plaukti, pvz., Dar nerasóję, o balsta rugiai, Kap rugiai rasója, tada grybai auga. Žymusis etnologas prof. L. Klimka savo knygoje „Tautos metai“ (2008) gražiai rašo: „Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura!“. Manyta, kad iš rugių žiedadulkių ir vasarvidžio rasos galių gauna ir raganos, tad Joninės – jų siautėjimo laikas.
Iš kur kilę Jono ir Janinos vardai?
Dabar per Jonines mes sveikiname ir Jonùs bei Janinàs – tai vienos populiariausių mūsų šalyje švenčiamų vardinių. Beje, kitose šalyse taip pat žinomas Jono vardas, tik Latvijoje tai Janis, Rusijoje Ivanas, Anglijoje Džonas (John), Prancūzijoje Žanas (Jean), Ispanijoje Chuanas (Juan), Vokietijoje Hansas (Hans). Mūsų tarmėse irgi buvo ar yra vartojamas ir Jasius, ir Ansas, Anskys, Neskys…
Lietuvių vardų kilmės žodyne (K. Kuzavinis, B. Savukynas, 1994) nurodoma, kad Jonas – iš sulotyninto hebr. Joannes, Johannes iš hebr. Johanan – „(dievas) Jahvė išklausė, Jahvė maloningas“. Na, o Janina – iš sulotyninto hebr. Joanna, Johana, kuris iš vyr. v. Johanes.
Kuris pavadinimas taisyklingesnis: „vardo diena“ ar „vardinės“?
Visi pavadinimai taisyklingi – vardinės, vardadienis (plg. gimtadienis) ir vardo diena (plg. gimimo diena). Reikšmės šiek tiek skiriasi: vardadienis = vardo diena, o vardo dienos šventė – vardinės.
Šventės pavadinimas vardinės – priesagos -inės vedinys, plg.: Joninės „šv. Jono šventė, Jono vardo diena“, Oninės „šv. Onos šventė, Onos vardo diena“.
Dar plg. kitus bendrinius ir tikrinius įvairių progų minėjimų ir bažnytinių švenčių pavadinimus: gegužinės „pasilinksminimai pavasarį, ypač gegužės mėnesį“, ketvirtinės „atminimai už mirusį, praėjus keturioms savaitėms po laidojimo“, metinės „vienų ar daugiau metų atminimo sukaktis“, Devintinės „Švenčiausiojo Kristaus kūno ir kraujo šventė (devintos savaitės po Velykų ketvirtadienis“, Sekminės „Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė (septintas sekmadienis po Velykų)“, Vėlinės „mirusiųjų minėjimo diena“.
Rūta Švedienė, www.alkas.lt
