Adventas yra „laukimo, atsivertimo ir vilties laikas“, rašoma dokumente apie liaudies maldingumą ir liturgiją. Dievo atėjimo laukimas yra išreiškiamas dviem momentais: pirmoji Advento dalis (iki gruodžio 16 d. imtinai) kviečia atgaivinti Kristaus garbingojo sugrįžimo laukimą, antroji – nuo gruodžio 17 d. – nukelia mūsų mintis į Įsikūnijimo slėpinį ir kviečia priimti Žodį, tapusį Kūnu ir gimusį iš Mergelės. Adventas – atsivertimo laikas, klausantis pranašų, o ypač Jono Krikšytojo balso: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat“ (plg. Mt 3, 2). Pagaliau tai laikas džiaugsmingos vilties, kad jau įvykęs išgelbėjimas tuoj apims visą pasaulį, pasiekdamas pilnatvę,  ir pažadai taps išsipildymu, tikėjimas regėjimu, o mes tapsime panašūs į Jį, nes matysime jį tokį, koks Jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).

„Klaipėdos krašte nuo pirmojo advento sekmadienio, tiek kaimo ūkininkų, tiek miestiečių valdininkų namuose buvo galima rasti pagarbiai ant stalo padėtą advento vainiką, nupintą iš iš pušų šakelių ir miško žalumynų. Jame būdavo kryžmai įstatytos keturios žvakės, kurias degdavo po vieną kiekvieną sekmadienį iki Kalėdų. Be to, kasdien prie papuošto stalo pavakarių susirinkdavo šeima: būdavo gurkšnojama Klaipėdos krašto kafija – nestipri kava, dažniausia iš gilių ar cikorijos, šeimininkė iškepdavo bandelių ar sausainių. Advento vainiko žvakių šviesoje šeimos nariai kalbėdavosi, kaip kam sekėsi, kokie rūpesčiai slegia, kuo gali pasidžiaugti – ir taip kiekvieną ankstyvą vakarą. Tokie pasisėdėjimai turėjo gilią prasmę – suvienyti šeimas, kad visi jose pasijustų saugūs ir svarbūs“, – pasakoja G. Kadžytė.

Anot etnologės, klaidingai įsivaizduojame advento metą kaip griežtą, niūrų, pilną apribojimų: „Per adventą laukiama Gerosios naujienos, saulės grąžos, todėl jis pripildytas ne liūdesio ir niūrumo, bet laukimo ir vilties. Šiuo laikotarpiu žmonės bando rasti ramybę artimųjų apsuptyje bei vis dažniau susimąsto, ką gali nuveikti geriau ir prasmingiau, išsikelia tam tikrus tikslus ir sudaro darbų sąrašą. Tai užkoduota net iš lotyniškų žodžių sudarytame pavadinime: „Ad Ventum” – „Prieš atėjimą”. Tamsųjį metą žmonės trumpindavo vieni pas kitus vakarodami, pasakodami istorijas, žaisdami linksmus, juoką keliančius edukacinius žaidimus. Triukšmingai, tiesa, nesilinksmindavo: žiemos metas, nedidukė erdvė, reikia, kad visiems būtų jauku. Tačiau mėgo dainuoti – keliems šimtams advento ir Kalėdų meto dainų skirtas net visas „Lietuvių liaudies dainyno” tomas.”

Tad ir mums, nors esame labai užsiėmę, būtų prasminga bent savaitgaliais šeimose susėsti ir pasikalbėti, degant advento žvakėms, įsitikinusi etnologė.

Džiugaus laukimo metas neatsiejamas nuo malonių prisiminimų. Laukdami prisimename gražiausius mūsų gyvenimo tarpsnius. Nors, kaip buvo minėta, adventas daug kam asocijuojasi su griežtu pasninku ir įvairiais apribojimais, etnologė Gražina Kadžytė su tuo visiškai nesutinka: mūsų protėviai jį leisdavo jaukiai ir šviesiai. Dažnai svečiuodavosi pas kaimynus, pasakodavo istorijas, juokaudavo, dainuodavo. Todėl Kauno miesto socialinių paslaugų centras kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos filialu Dainavos seniūnija kviečia visus Dainavos dienos globos centro lankytojus į advento popietę „Aš laukiu Kalėdų“. Gurkšnojant mūsų protėvių lietuvišką gilių kavą t. y. lietuviškų ąžuolų galią perduodantį gėrimą, koncertuojant etnografiniam ansambliui „Sūduva“ prasmingai praleisime laiką, prisiminsime tradicijas ir susimąstysime, ką galime nuveikti geriau ir išmintingiau.