2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo Nr. VII-840 pakeitimo įstatymas Nr. XII-1919 (toliau – Įstatymas), kuriame nustatyta asmens pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą bei numatytas baigtinis asmenų, kurie gali būti įtraukti į neturinčiųjų gyvenamosios vietos apskaitą, sąrašas. Vadovaujantis Įstatymu, asmenys, kurie iki Įstatymo įsigaliojimo buvo įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, pagal savivaldybę, kurios teritorijoje jie gyvena, privalo per 6 mėnesius deklaruoti savo faktinę gyvenamąją vietą.

Į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, pateikus prašymą, bus įtraukiami:

• – benamiai⃰ –  6 mėnesių laikotarpiui pagal savivaldybę, kurios teritorijoje jie faktiškai gyvena;
• – asmenys, kurie buvo globojami vaikų globos institucijose ir šeimynose, kai jie išleidžiami iš vaikų globos institucijos arba palieka šeimyną, ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui pagal savivaldybę, kurios teritorijoje jie faktiškai gyvena;
• – asmenys, kuriems teismo nutartimi paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigos medicinos priemonės, šių priemonių taikymo laikotarpiu, pagal savivaldybę, kurios teritorijoje buvo paskutinė asmens deklaruota gyvenamoji vieta;
• – asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje ir pataisos įstaigose, visą buvimo šiose įstaigose laikotarpį pagal savivaldybę, kurios teritorijoje buvo paskutinė asmens deklaruota gyvenamoji vieta arba kurios teritorijoje jie faktiškai gyveno iki suėmimo arba bausmės atlikimo.

Pagal galiojančius teisės aktus, skiriant piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams, išmokas vaikams, paramą mirties atveju ir socialinę paramą mokiniams, yra privalomas asmenų gyvenamosios vietos deklaravimas. Todėl asmenys, gaunantys piniginę socialinę paramą ir įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pagal savivaldybę iki 2016 m. liepos 1 d. turėtų deklaruoti savo faktinę gyvenamąją vietą, kad ateityje būtų užtikrintas sklandus piniginės socialinės paramos teikimas nepasiturintiems asmenims tada, kai paramos jiems labiausiai reikia.

 ⃰Benamis – asmuo, neturintis nuosavybės teise patalpos ar pastato ar kitos teisės naudotis tokia patalpa ar pastatu ir gyvenantis laikinojo apgyvendinimo įstaigose ar viešose vietose.