Ugdymo ir plėtotės centro kvietimu jau penktą kartą Kauno pedagogų kvalifikacijos centras (Centras) dalyvavo kultūros edukacijos savaitėje „Menų dūzgės“. Ši savaitė skirta metodinei veiklai stiprinti, kultūriniam bendradarbiavimui glaudinti. Visi norintys galėjo stebėti vaizdo konferenciją „Menų dūzgės – kuriančio žmogaus link“, transliuojamą iš Ugdymo plėtotės centro Vaizdo konferencijų salės, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse „Mintys gula margais raštais“ su tautodailininke I. K. Aglinskaite (Leporda), aplankyti parodas – „Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai“, „Lietuvos sėkmės istorijos šimtmetis: praeitis, dabartis, idėja Lietuvai“, pasiklausyti dr. Vilimanto Zablockio pranešimo „Žmogus – tai siela, turinti kūną“, skirto Vydūno 150-osioms gimimo metinėms.

Susitikimas įvyko 2018 m. balandžio 5 d. Kauno pedagogų kvalifikacijos centro bibliotekoje. Renginiui vadovavo m. dr. profesorius Vytautas Šiaudytis. V. Zablockis atvyko iš Klaipėdos su gražiomis Vydūno idėjomis bei su savo kūrybos knygele „Žemiečiai“. Kauno publikai dar ne visiems gerai pažįstamas svečias. Kas jis? Tai – poetas, rašytojas, metafizikos mokslų daktaras, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narys, Lietuvos menų ir mokslo asociacijos „Vydūno šviesa“ prezidentas, lektorius, visuomenininkas, kuriantis paveikslus iš metalo lašų.

Autorius gimė 1951 m. Kaune. Mokydamasis Šilalės vidurinėje mokykloje pradėjo domėtis kūryba. Studijavo Sankt Peterburgo kolegijoje, 2000 m. išvyko į JAV, Stratfordo institute studijavo parapsichologiją-astrologiją. Vėliau Los Andželo Metafizikos universitete įgijo bakalauro, magistro laipsnius. Sedonos universitete, apgynus disertaciją, jam suteiktas metafizikos daktaro laipsnis.

Gyvendamas JAV Vilimantas išleido tris savo knygas. Eilėraščių rinkinys „Žemiečiai“ yra antras papildytas leidinys, kuris pirmą kartą buvo išleistas 2007 m., Čikagoje.

Zablockis dar ankstyvoje jaunystėje jautėsi kitoks nei daugelis, domėjosi nežinomu visa apimančiu pasauliu, intuityviai jautė jį egzistuojant. Štai kodėl autorius visą gyvenimą paskyrė Didžiojo Slėpinio apmąstymams. Jo pranešimas „Žmogus – tai siela, turinti kūną“ jau teikė vilties, kad tikrai sužinosime dar nežinomų dalykų.

Vilimantui Zablockiui yra labai artimos Vydūno idėjos. Aišku, kad „Dėl ko atėjai į šią žemę? Ką turi nuveikti?“. Autorius priminė, kad Vydūnas – tai asmenybė, Lietuvos matrica. Kas Vydūno sukurta, netelpa į vardą Genijus. Donelaitis, Vaižgantas, Maironis, Čiurlionis išjautė aplinką… Bet Vydūnas įgyvendino tas jusles, kurios fiziniame pasaulyje neegzistuoja. Jis sakė, kad „siela – tai dvasinė substancija, o mūsų energija – tai kūnas“. Vydūnas išjautė gamtą, Visatą…

Vydūnas yra slapyvardis, tikrasis jo vardas – Vilhelmas Storosta (1868 kovo 22 d.–1953 vasario 20 d.) Baigęs mokytojų seminariją atvyko į Kintus. Žmonės stebėjosi, anot Vilimanto, „kas per mokytojas, kuris nuogas bėgioja ir garina visas nusėdusias energijas?“ Juk jis sirgo džiova… Vydūnas daug muzikavo, mokėjo tris užsienio kalbas, domėjosi Vedų raštais. Paliko daug kūrybos, VDU (Vytauto Didžiojo universitetas) jam suteikė Garbės daktaro laipsnį.

Sukūrė šeimą. Mokyklos direktorius Vydūnui ištekino savo dukrą, nors žinojo, kad sergant džiova, vaikų nesulauks.  Karo metu naciai Vydūną buvo įkalinę kalėjime, kad jis kitoks, priminė Zablockis.

Zablockiui yra artimos Vydūno idėjos:

„Viskas, ką bedarytum, kaip begyventum, turi būti persunkta meile. Mylėti reikia viską aplinkui, ne vien abstraktąjį Dievą. Nežudyti, branginti bet kokią gyvybę, gyventi be neapykantos“. V. Zablockis teigia, kad „kiekvienas iš mūsų sielos jaučia, jog gimė dėl kažko labai svarbaus. Tik, deja, ne visiems pavyksta nugyventi gyvenimą taip, kad suvoktume ir įvykdytume šiame gyvenime tikrąją savo paskirtį. Esame dieviškos, tačiau netobulos, būtybės, gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame… Suvokimas, kad priklausome kitai erdvei, mums dovanoja ramybę ir vidinę harmoniją, ne tik kaip prieglauda nuo žemiškų bėdų, bet ir kaip priemonė susitapatinti su Visatos protu“.

Susitikimo metu dr. V. Zablockis nuoširdžiai dėkojo Lietuvos menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ dailininkei Linai Opulskienei už nuostabias iliustracijas, kurios gyva metafizine energija papuošė autoriaus rinktinę „Žemiečiai“. Iš šios knygelės skaitė eiles autorius ir kiti kūrėjai. Be to, buvo paruošta ir L. Opulskienės paveikslų paroda. Menininkės kūriniai bibliotekos erdvę nuostabiai nuspalvino švelniomis pavasario spalvomis, lyg Vydūno „spinduliu begalinės šviesos“. Vilimantas pabrėžė, kad Linutė „didis talentas ir didis žmogus, kuris savąja energija sugeba išjudinti erdvę, kuria savo kūnu ir siela…“

Popietei širdies atgaivą suteikė ir Kauno „Vyturio“ gimnazijos muzikos mokytojai. Skambėjo nuostabios melodijos, atliekamos Kęstučio Gumbrio, Dainos Skudžinskaitės, Artūro Makštučio. Keletą muzikinių kūrinių Artūras Makštutis atliko su žmona Jolita, sūnumi Roku (Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija).

Daug įdomių nežinomų paslapčių klausytojui įstrigo iš m. dr. Vilimanto pasakojimo. Pavyzdžiui, kad „siela pasirenka kūną, kad siela sverianti nuo 6 iki 9 gramų ir turinti tokią energiją, kuri gali išjudinti 100 kg žmogaus sveriantį kūną. Kad angelai, gyviai ir žmogus turi keturis genus… Kad gyvastis kyla iš to paties šviesos prado…“