Kas mes būtume be Sausio 13-sios?
Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų ? Ar tomis dienomis apgintos vertybės – laisvė ir nepriklausomybė yra ir mano vertybės? Į šį klausimą turėtume atsakyti sau asmeniškai: ir tie, kurie gyvenom tomis tragiškomis ir didingomis dienomis, ir tie, kurie dar nė nebuvo gimę.
Nuo to meto įvykių praėjo jau 25 metai, tačiau kuo puikiausiai atmenu nerimą ir susirūpinimą, rodos, tvyrojusį ore Sausio 13 išvakarėse. Ir ne be pagrindo – grėsmingos žinios pradėjo plaukti mėnesio pradžioje. Prasidėjo įvairių objektų užėmimas. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Alytuje užgrobiamos ir nusiaubiamos Krašto apsaugos departamento patalpos, Kaune desantininkai gaudo jaunuolius į sovietinę armiją, sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai užima Vilniaus spaudos rūmus.
Nenuostabu, kad nuolat sekėme pateikiamą informaciją. Tą lemtingąją naktį daugybė žmonių nesitraukė nuo televizoriaus ekrano, kur vakarines žinias skaitė žurnalistė Eglė Bučelytė. Tai ji visai Lietuvai pranešė, kad Vilniuje pajudėjo karinė technika, vėliau, kad šaudoma prie televizijos bokšto. Apie 2 val. nakties studijos monitoriuose pamatėme desantininkus. Paskutiniai žurnalistės žodžiai buvo „Jie jau ateina“. 2 val. 5 min. televizijos transliacijos buvo nutrauktos.
Jau po keliolikos minučių, išgirdome mašinų sirenas. Iš daugybės kiemų, įjungę signalizaciją, romainiškiai skubėjo į Sitkūnus, saugoti paskutinę veikiančią Lietuvos radijo stotį. Tąnakt daugiausiai skubėjo vyrai, iš mūsų kiemo taip pat. Sekančią naktį važiavome visa šeima. Ten jau buvo susirinkę daugybė žmonių. Keletą parų budėjome prie Sitkūnų stoties bokšto. Žmonės atvykdavo iš viso Kauno rajono. Žinojome – kol nenutils radijas, Lietuva nebus atskirta nuo pasaulio.
Tai buvo nerimo ir skausmo dienos – gedėjom žuvusiųjų, gaudėme naujienas, laukėme puolimo. Per garsiakalbį buvo perduodamos žinios. Atmenu, kaip pasigirdus traktoriaus burzgimui, tapo tylu tylu… Manėm, kad artėja tankai. Tik šalia stovinti moteris suspaudė savo sūnaus, tikriausiai studento, ranką.
Prieš 25 metus sausis buvo toks pat šaltas kaip ir šiemet, nuolat degė laužai. Tačiau šildė ne tik jie – visur jautėme žmonių nuoširdumą, broliškumą, vienybę, ryžtą ginti tai, kas mums buvo brangu. Nepažįstami žmonės kvietė prie savo laužo, dalijosi kava ir sumuštiniais, stengėsi vienas kitą palaikyti ir padrąsinti. Niekada daugiau nemačiau tokios vienybės ir susitelkimo.
Kauno bei Kauno rajono gyventojai saugojo ne tik Sitkūnų radijo stotį – budėdavo prie radijo ir televizijos patalpų, Juragių siųstuvų stoties ir kitų labai svarbių objektų. Laimei, Kaune aukų nebuvo. Be abejo, daugybė kauniečių buvo ir Vilniuje, prie Seimo rūmų.
Esu dėkinga likimui, kad teko gyventi laiku, kai žmonėse atsiskleidė visa jų dvasios didybė, geriausi bruožai: nesavanaudiškumas, pasiaukojimas, orumas, drąsa, meilė Tėvynei.
Parengė Aldona Baltrušienė