Penki lietuvaičiai, suburti „A.C.Patria“, Atlanto vandenyne, plaukiantys XVI-XVII amžiaus laivu – Cravela Vera Cruz, kartu su naujai sutiktais žmonėmis iš Portugalijos, Vengrijos ir Graikijos – tai jaunimo mainai „All aboard“ („Visi ant denio“), finansuojami Europos komisijos pagal Erasmus+ programą, kurie vyko Portugalijoje rugsėjo 8-20d. tikrai yra išskirtiniai. Kas čia tokio ypatingo?

Gyvenimas laive: susipažinom su laivo kultūra, navigacija, patys vairavom laivą, tvarkėme jį ir budėjome tarptautinėmis komandomis stebėdami aplinką, kartu kėlėme ir leidome bures, inkarą – visa tai, ko nepadarytum vienas. Jaunimo mainų dalyvis Kevinas Prušinskas dalinasi savo patirtimi: „Bendradarbiavimas komandoje ir užduotys skatino labiau atsiverti ir daugiau bendrauti su kitais. Išmokau vairuoti laivą, rišti virves, dirbti komandoje keliant ir leidžiant bures – tai padeda susiorientuoti, mokytis per patyrimą, pačiam mąstyti ir stebėt komandą, kaip kam sekasi.“ Profesionali laivo įgula atsidavusi ir žavinti savo pavyzdžiu, atsidavimu idėjai, kuria gyvena. Laivo kapitonas su pagarba, meile ir padėka išmintingai rūpinasi laivu ir žmonėmis jame. Iš to asmeninio ryšio kyla patyrimas, ką reiškia šeima, gyvenimas mažoje erdvėje, kur vienintelė asmeninė erdvė yra tavo lova. Bendri pusryčiai, pietūs ir vakarienės, maisto dalinimas, iš vieno stalo galo į kitą siunčiamos lėkštės pripildyti jas sriubos – rūpestis vieni kitais. Viena iš projekto dalyvių Birutė Puidokaitė dalinasi savo įžvalgomis: „Gyvenant laive yra vakuminės sąlygos, reikalingas kūrybiškumas sprendžiant problemas, nes taip lengvai nenueisi į parduotuvę ir nenusipirksi, ko trūksta. Toks būdas ugdo vidinį sąmoningumą: iškilusias probelmas turi spręsti, nes negali nuo jų pabėgti.“

Gyvendami laive mokomės darnaus vartojimo (pavyzdžiui, ribotas gėlo vandens kiekis ir jo išeikvojimo stebėjimas skalėje. Pirmomis dienomis vandens išnaudojome stebėtinai daug, todėl teko priimti bendrus susitarimus ir jų laikytis: dušas kas antrą dieną, užtrunkantis ne ilgiau kaip 2-3min. Čia taip pat mokomės rūšiuoti, suvokiant perdirbamų atliekų ciklą jas panaudojant vėl iš naujo. Su tuo susijusi ir pasaulinė tvarkymosi diena – rugsėjo 15-oji, kurios metu tvarkėme Sines miesto paplūdimį. Iš pradžių atrodė, kad atliekų paplūdimyje nėra, tačiau pasiskirstę teritorijomis per dvi valandas pririnkom plastmasės, popierinių pakuočių, virvių, šiaudelių ir ausų krapštukų, cigarečių nuorūkų… Sužinojm, kad plastikinius šiaudelius geriau keisti metaliniais, plastikinius ausų krapštukus – mediniais, dantų šepetėlius – bambukiniais. Mainų dalyvis Kevinas Prušinskas sako, kad „paplūdimy rinktos šiukšlės jam buvo galimybė praktiškai pamatyti taršos mastus ir turinį.“ Projekto metu paliesti ir kiti tvarumo elementai. Dalyvė Birutė Puidokaitė įžvelgė, kad vienas iš aspektų – komandos veiklos tvarumas: kartais atidėti savo asmeninius iššūkius, kad pasiaukotum vardan komandos.

Grupė ir bendruomeniškumas. Jaunimo mainų pirmomis dienomis dalinomės patirtimis, mintimis apie aktyvų pilietiškumą. Vienas iš esminių momentų: suvokti, kas yra mano bendruomenė, kuriai aš priklausau, ir kaip aš galiu tobulėti ir augti bei padėti tai daryti kitiems. Iniciatyvos, atliepiančios konkretų bendruomenės poreikį, yra to dalis.

Tarptautinė dalyvių grupė per mainų laiką tikrai susigyveno kaip šeima, vyko natūralūs procesai. Kai sustojome dviems dienoms Vasko da Gama gimtinėje, turėjome ne vieną komandinę užduotį, kuriai įvykdyti buvo reikalingas susikalbėjimas tarpusavyje, mokymasis tartis ir priimti sprendimus, įgyvendinti pradėtus dalykus iki galo. Teko filmuoti sportinius užsiėmimus viešoje vietoje, sukurti flashmobą, nusifotografuoti su vietiniais žmonėmis – projekto dalyviai pastebimai keitėsi, tapo drąsesni, labiau savimi pasitikintys, įveikiantys savo baimes. O kur dar tiesiog linksmai drauge leidžiamas laikas, maudynės, improvizuotų vaidnimų naktis, pokalbiai. Tiesa, kiekvienos šalies atstovai organizavo savo užsiėmimus, įtraukdami kitus. Tai erdvė skleistis jaunų žmonių idėjoms, kai kurie užsiėmimus vedė pirmą kartą. Mainų metu dalyviai buvo skatinami reflektuoti savo patirtį ir ja dalintis: būtent tam buvo skirti susitikimai mažomis grupelėmis vakarais. Birutė Puidokaitė sako, kad mainuose pasijuto komandinis darbas, komandos dvasia, išlikom vieningi, nors ir galėjom išsiskirstyt ir kai kurias užduotis atlikt atskirai. Birutei komandinis darbas buvo atradimas, nes iki šiol buvo atsakinga tik už savo darbą. Išmokti palaikyti ryšį, pažinti komandos narių stiprybes ir silpnybes, kad galėtum pasidalinti darbus. „Man tai buvo nuostabi patirtis. Nesu vadovaujanti, bet burti kitus ir pastebėti kitų stiprybes tikrai galiu. Komandoje svarbu susiderinti visų norus ir poreikius, turi pagalvoti apie kitus.”

Verslumas. Vieną dieną, kol vis dar buvome sausumoje, gavome bulvę ir su savo komanda turėjome ją išmainyti į kokį nors kitą objektą. Grupelės pasirinko skirtingas strategijas, mainė daiktą po daikto vis į kitą objektą arba gavę vieną nusprendė, kad to pakanka. Šis laikas mus pastūmėjo geriau suprasti verslumo galią ir tai, kaip svarbu turėti viziją, suvokti, kokiomis vertybėmis vadovaujamės ir ko siekiam, kokie mūsų tikslai.

Asmeninės patirtys, lūžiai ir vandenyno galia. Atlanto vandenynas apdovaojo mus nuostabiu oru, vieną dieną mūsų laivą lydėjo delfinai! Pirmasis sustojimas po nelengvos ir daugumai su jūros ligos patirtimi susijusios dienos, galimybės nekasdienėmis aplinkybėmis pažinti savo kūną, buvo prie Berlenga salos. Kitą dieną ją aplankėme: nacionalinis rezervatas, paukščiai, uolos, švyturys, šviežios ant laužo keptos sardinės pietums. Ašaros ir juokas, asmeniniai klausimai apie savo ateitį, karjerą, tikslus – tam turėjome laiko ir galimybę apie tai kalbėtis, išsigryninti aiškius žingsnius, kurie padės siekti užsibrėžtų tikslų. Jaunimo mainų dalyvis Dovydas Bajerčius dalinasi savo įspūdžiais: „Svarbiausia buvo poilsis, kad galėčiau kitą dieną keltis, turėti jėgų ir vėl stovėti ant kojų. Taip pat būnant laive, kuriame knibžda žmonės, atrasti laiko sau, nepamiršti laiko apmąstymams ir savo veiksmų įsivertinimui. Labai daug laiko praleidžiu vienas, todėl ši kelionė man buvo iššūkis, nes nuolat aplinkui buvo žmonės. Kartais norėdavosi kažkur dingti, nes psichologiškai ir fiziškai nuo jų pavargdavau. Viską pakeitė sustojimai, išsilaipinimas saloje ir mieste, kai tuos pačius žmones pamačiau kitokius. Galima pastebėti, kad skirtinga aplinka daro įtaką mūsų nuotaikoms, elgesiui ir bendravimui, kokį mes dovanojame kitiems“. Birutė Puidokaitė dalinosi, kad „iš pradžių buvo baisu dėl to, kokie žmonės susirinks, nes kad ir kokie mes būtume skirtingi, bet radom bendrą kalbą, tai, kas mums artima ir kas mus vienija.“

Inga Janulevičiūtė tarsi apibendrindama šias patirtis dalinosi: „Tai buvo neeilinė galimybė įgyti patirties gyvenant unikaliame XVI a.burlaivyje. Išmokau buriavimo subtilybių, orientuotis bei naviguoti jūroje, prižiūrėti laivą, dirbti komandoje siekiant bendro tikslo ir gerovės. Buriavimas – tai veikla, reikalaujanti koncentracijos, atsakomybės ir nuovokumo. Džiaugiuosi, jog pabuvau įgulos nare,nes čia mes drauge sukūrėm jaukią, draugišką ir optimistišką bendruomenę. Plaukiant gyvenimas laive išmokė protingai ir saikingai naudoti vandens, elektros ir kitus išteklius. Plaukiant per Atlanto vandenyną išsipildė net ir mano asmeninė svajonė pamatyti delfinus laisvėje. Taigi šis projektas papildė mano gyvenimą naujais naudingais įgūdžiais bei nuoširdžiais draugais. Visi laive patirti tiek maži, tiek dideli dalykai šioje kelionėje paskatino dar labiau pamilti planetą Žemę – mūsų dosniuosius namus”.

Ačiū už galimybę mokytis, būti tarpkultūrinėje aplinkoje, patirti buriavimo magiją ir vandenyno poveikį, augantį sąmoningumą vartojimo klausimais ir galimybę keistis, galimybę parsivežti šviežias idėjas namo, į savo aplinką ir jas pritaikyti. Pokyčiai prasideda nuo mūsų.

„A.C.Patria“ Savanorių centro darbuotoja Birutė Daugėlienė