Švietimo ir mokslo ministerijos į moksleivių ugdymo planus įtraukta privaloma socialinė-pilietinė veikla visuomenėje sukėlė nemažai klausimų. Privalomas socialines-pilietines valandas neretai imta tapatinti su savanoryste. Viešojoje erdvėje taip pat diskutuota – ar tokios praktikos iš esmės neiškreipia savanorystės idėjos? Ar skatinami ,,rinkti” socialines valandas mokiniai sąmoningai suvokia savanoriškos veiklos prasmę? Nevyriausybinės organizacijos ,,A. C. Patria“ Savanorių centro mentorės Birutės Daugėlienės teigimu, painiava kyla dėl to, kad Lietuvoje savanorystės samprata suvokiama nevienodai. ,,Savanorystę pradedama tapatinti su privalomomis socialinėmis valandomis, savanoriška praktika, nors tai nėra tas pats. Kalbėdami apie skirtingu pagrindu vykdomas veiklas, pavadiname jas tuo pačiu vardu, taip dar labiau susipainiodami.  Pastebime, kad savanoriška veikla užsiima vis daugiau jaunų žmonių, todėl reikalinga diskutuoti apie pagrindinius savanorystės principus, jos prasmę ir naudą bendruomenėms, organizacijoms bei patiems savanoriams.“, – teigia ji. Anot Savanorių centro koordinatorės Betinos Gaertner, svarbiausia pasiekti, kad ilgainiui Lietuvos švietimo sistemoje ir darbo rinkoje savanorystė būtų vis dažniau pripažįstama kaip svarbi neformalaus mokymosi dalis.

Svarbu suprasti principus

Pasak B. Daugėlienės, privalomos socialinės valandos mokyklose negali būti tapatinamos su savanoryste, kadangi savanoriška veikla nėra ir negali būti privaloma. Tačiau jeigu moksleivis nori, jis gali savanoriauti pasirinktoje organizacijoje ir taip „susirinkti“ privalomas socialines valandas. Vis dėlto, tikra savanorystė trunka gerokai ilgiau. Pasak mentorės, ypatingai svarbu suvokti svarbiausius savanorystės principus: ,,Pirmiausia, savanoriška veikla turėtų būti tęstinė ir reguliari. Pavyzdžiui, Jaunimo reikalų departamento įgyvendinamuose projektuose aiškiai numatyta, kiek tiksliai laiko trunka jaunuolio savanorystė. Tad tai nėra tik vienadienė akcija ar renginys. Savanoris šią veiklą pasirenka pats, niekieno neverčiamas, jis taip pat negali pakeisti atlyginimą gaunančių darbuotojų.” Didelę svarbą turi ir savanorystės vietos pasirinkimas –  kryptinga paieška, atsakingas sprendimas, savo poreikių, lūkesčių ir motyvacijos suvokimas. B. Gaertner pritaria šiai minčiai ir pabrėžia, kad siekiant vykdyti savanorišką veiklą kokybiškai, organizacijos turėtų iš anksto ruoštis savanorių priėmimui: aptarti tai su darbuotojais, apgalvoti užduotis ir grafiką. Savanorišką veiklą vykdantį asmenį organizacijoje turėtų lydėti kuratorius, kuris padės jam planuoti veiklas, suprasti ir įvertinti patiriamas situacijas, taip užtikrindamas savanorio mokymosi procesą. Savanorystė gali būti organizuojama ne pelno siekiančiose organizacijose – nevyriausybinėse, biudžetinėse ar viešosiose įstaigose, labdaros fonduose bei asociacijose. Taip pat dažniausiai tokiu atveju pasirašoma savanoriškos veiklos sutartis. Tad, greičiausiai, metai iš metų akcijoje ,,Darom“ ar panašiose pilietiniuose susibūrimuose dalyvaujantys asmenys neturėtų būti vadinami savanoriais. ,,Tačiau tai tikrai galima pavadinti pilietiška ir socialiai atsakinga veikla. Ji yra be galo svarbi, nes tai gali tapti puikia įsitraukimo į ilgalaikį procesą pradžia.”, – paaiškino B. Daugėlienė.

Kyla dviprasmybių

Netinkamas suvokimas, kas iš tikrųjų yra savanoriška veikla gali mažinti ir jaunuolių motyvaciją kada nors ateityje savanoriauti. Galvodami, kad savanoriavimas pasibaigia ties mokyklos valgyklos ar bibliotekos sutvarkymu, jauni žmonės tuo nebesidomi. Privalomų socialinių valandų painiojimas su savanoriška veikla sukelia ir dviprasmiškų situacijų: ,,Savanorius priimančių organizacijų darbo praktikoje ne kartą yra pasitaikę situacijų, kai jaunuoliai tarsi ateidavo savanoriauti, bet paprašydavo tiesiog pasirašyti. Taip pat pasitaikydavo ir rūpestingų mamų, kurios atitempdavo savo vaikus atlikti privalomų socialinių valandų, o šie atvykę tiesiog sėdėdavo sudėję rankas.“, – pasakojo B.Daugėlienė. Vis dėlto, savanorių mentorė pasidžiaugė, kad moksleiviai vis dažniau geba atskirti savanorystę nuo kitų veiklų. ,,2018 m. Kaune vykusiame moksleivių forume ,,Savanorystė veža“ paklausiau, ar savanorystė tapati socialinėms valandoms. Vienas jaunuolis net nemirktelėjęs atsakė, kad ne, nes savanorystė negali būti privaloma.“, – pastebėjo ji. Anot Savanorių centro darbuotojų, kalbant apie privalomas socialines valandas, kyla klausimų ir kaip jas traktuoja pačios mokyklos. Šios valandos išpildomos tik mokyklos ribose ar mokiniai skatinami pažvelgti plačiau ir būti aktyviais visuomenės nariais? ,,Norėtųsi, kad mokyklos ugdytų jaunuolių sąmoningumą. Jeigu iš moksleivių prašoma tik retkarčiais nuvalyti dulkes nuo palangių klasėje, vargu, ar tai iš tikrųjų galima vadinti socialine-pilietine veikla.”, – svarsto B. Gaertner. Vis dėlto, apstu ir gerųjų praktikų: ,,Nuostabus mokyklos pavyzdys yra Kauno ,,Vyturio” gimnazija, kur mokiniams siūloma įsitraukti į ilgalaikę savanorystę, vyksta grupės susitikimai, mokiniai dalinasi patirtimis ir reflektuoja tai, ką išmoko. Toks šios ugdymo programos dalies įgyvendinimas padeda moksleiviams tobulėti ir augti kaip asmenybėms.”, – mano B. Daugėlienė. Vis dėlto, svarbus ir pačių mokinių sąmoningumas socialinių valandų rinkimo procese – jie tai atlieka iš vidinės motyvacijos? O gal juos spaudžia tėvai ar mokytojai?

Pagalba festivalyje – savanorystė?

Savanorių centro tarptautinių savanorių koordinatorė Indrė Samytė pritarė minčiai, kad savanoriškai veiklai tampant vis didesniu prioritetu, ji, deja, organizuojama neatsižvelgiant į pagrindinius principus. ,,Gauti akreditaciją, leidžiančią priimti savanorius, siekia įvairiausios organizacijos, kurios nieko nėra girdėjusios nei apie Savanoriškos veiklos įstatymą, nei apie savanorystės kuravimą ir palydėjimą.“, – sako koordinatorė. Savanoriškos veiklos samprata taip pat po truputį išsikreipia verslo atstovams pradėjus kalbėti apie savanorystę šiame sektoriuje. ,,Tarp jaunimo pastaruoju metu itin populiaru neatlygintinai dirbti įvairiuose komerciniuose festivaliuose ar didžiosiose šalies arenose, padedant pasiruošti koncertams, varžyboms. Jaunuoliai tokiais atvejais save įvardina savanoriais. Tačiau Savanoriškos veiklos įstatyme aiškiai parašyta, kad savanorystė negalima įstaigose, kurios savo veikla siekia pelno.“, – pabrėžė I.Samytė. Vis dėlto, tokiose situacijose taip pat gali iškilti nemažai klausimų. ,,Komercinį muzikos festivalį gali rengti viešoji įstaiga ar asociacija, kuri yra suinteresuota savo savanorių ugdymu –  svarsto B. Gaertner – Jeigu organizuojami savanorių susitikimai, kuriuose jie reflektuoja savo patirtis, jauni žmonės po tokios savanoriškos veiklos atlikimo jaučiasi daug išmokę ir patyrę, kas galėtų paneigti, kad tai nebuvo savanorystė?” – retoriškai klausė ji.

Metas diskusijoms

Daugėlienė pastebėjo, kad savanoriška veikla bet kokiu atveju turėtų tapti asmens mokymosi procesu, kurio metu sukuriama ir nauda visuomenei. ,,Didelis krūvis tenka savanorį priimančiai organizacijai. Savanoris privalo turėti kuratorių, palydovą, kuris tiek jį, tiek kolektyvą paruoštų būsimai savanorystei, su savanoriu planuotų veiklas, aptartų visus sunkumus ir džiaugsmus, iškylančius savanorystės metu. Tad tikra savanoriška veikla yra organizuota, ji neturėtų būti stichiška, kai kiekvienas elgiasi taip, kaip pats išmano.“ Savanorių centro darbuotojos teigia pastebinčios, kad savanoriška veikla pastaraisiais metais tampa prioritetu daugelyje sferų. Vis dėlto, šis procesas atrodo kiek ,,nuleistas iš viršaus“. ,,Skatinamos įvairių tarptautinių institucijų, organizacijos į savo veiklą stengiasi įtraukti vis daugiau savanorystės. Problema kyla tada, kai tai atliekama nekompetentingai, nesistengiama, kad savanoriška veikla būtų naudinga ne tik organizacijai, bet ir visuomenei bei savanoriui, kuris siekia ugdyti save, išmokti šio to naujo.“, – paaiškino I. Samytė. Jos teigimu, nesusitarimas dėl naudojamų sąvokų ir nesupratimas, kaip savanoriška veikla turėtų būti vykdoma, veda prie painiavos visuomeniniu lygmeniu.

B.Daugėlienės ir I. Samytės teigimu, šiuo metu egzistuojantis nesusikalbėjimas tarp institucijų ir skirtingas reikšmes turinčių sąvokų tarsi sinonimų naudojimas lemia savanoriškos veiklos sampratos iškraipymus visuomenėje. ,,Tik galutinai susitarę dėl vartojamų sąvokų, diskutuodami, ieškodami atsakymų į klausimus ir kalbėdamiesi su ilgalaikę patirtį turinčiais specialistais galime išvengti painiavos ir užtikrinti, kad savanoriška veikla būtų organizuojama kokybiškai.“, – neabejoja jos. B. Gaertner viliasi, kad po Savanoriškos veiklos įstatymo patvirtinimo praėjus net septyneriems metams, pagaliau pavyks galutinai susitarti dėl vienodo ir nuoseklaus savanoriškos veiklos vykdymo šalyje. ,,Tačiau tam prireiks be galo daug diskusijų ir debatų tarp įvairių institucijų ir visuomenės. Mes, Savanorių centro darbuotojos, siekiame kelti klausimus ir aktyvinti šalies piliečius, tačiau galutinio sprendimo priimti negalime.”

VšĮ ,,A. C. Patria“ Savanorių centras